Kelionė devyniais Veisiejų ežerais (2002.04.27-28)
Aprašymas paruoštas: 2002 gegužės mėn.
Marius Lukošius

Ar tik ne bebrų nugraužtas medis?

Kelionės ežiukai:
Marius Lukošius
Ingrida Prigodina-Lukošienė
Sonata Jurėnaitė
Adomas Urbanavičius
Rasa Rakauskaitė
Daiva Bakonytė

Maršruto virvutė:
Vilnius – Veisiejai
(baidarėmis): ež.Snaigynas – ež.Trikojis – ež.Veprynas – ež.Ilgis – ež.Dumblelis – up.Lietaviškė – ež.Dumblinis – ež.Ragažius – ež.Pastovis – up.Baltoji Ančia – ež.Ančia – Veisiejai
Veisiejai – Vilnius

Maršruto aprašymas:
Kelionė prasidėjo nuo žurnale “Kelionės ir pramogos” aprašyto maršruto. Ežerai gražūs, krantai apaugę mišku, iš vieno ežero į kitą vingiuoja upeliukai. O be to viena nuostabiausių upių Baltoji Ančia, kurios aukštų smėlėtų pušynais apaugusių krantų nuotrauka puikavosi žurnale. Be to visos sąlygos laukiniam turizmui. Ko dar reikia? Paplaukiosim porą dienelių, šašlyko išsikepsim, ko nors stipresnio truktelsim.
Ilgai nelaukę susiruošėm į kelionę. Grupės sudėtis: Urbanavičiai-Jurėnaitė, Lukošiai-Prigodina ir Rasa bei Daivutė, kuriai ši kelionė baidarėmis turėjo būti pirmoji.

Maršrutą pradėjome nuo ežero Snaigynas. Važiuojant link jo Daivutė prisipažino, kad neturi puodelio ir visą kelią pergyveno, ką dabar daryti. Be to ji pasiėmė į kelionę braškių kompoto. Kai tai išgirdome buvo labai juokinga, nes jautėme pareigą išmokyti Daivutę visų turistavimo taisyklių, navarotų ir prikolų. Puodelio istorija taip lengvai nesibaigė – nepaisant mūsų įrodinėjimų, kad galima paprastu peiliu išsidrožti puodelį iš nulūžusio medžio, ji privertė mane nuvažiuoti į Veisiejus, kur iškaulijo iš pardavėjos puodelį ir šaukštelį. Be to pripirko ledų, bet nelabai šilta, tai niekas prie jų neprisiliečia. Daivutė pasiūlo juos padovanoti diedukui, kurio kieme palikome mašiną, bet visi pasipriešina – tegul tirpsta maišelyje. Gal suvalgysim. Oras apniukęs, bet bent jau nelyja. Bet praplaukus tik kokį 100 metrų, pliuptelėjo lietus ir ...nustojo. Po to vėl truputį nulijo. Vėjelis taip pat nemenkas. Kiekvienas grybšnis irklu svarbus – sustoti negalima, pradeda nešti atgal. Snaigynas tipo yra rininės kilmės. Irkluoti nuo to nelengviau. Ežere trys salos – bent aš mačiau tik dvi. Ežero ilgis apie 3 kilometrus. Ežero gale sustojame. Kažkur turėtų būtų praplaukimas į Trikojį, bet visas ežero galas apaugęs nendrėmis ar švendrėmis, na vienu žodžiu, tankia nepermatoma augalų siena. Paėjėję pėsčiomis palei krantą vis dėlto surandame vietą, kur iš ežero išteka mažas upeliukas, vamzdžiu kerta keliuką ir skuba link Trikojo. Žurnalo aprašyme siūloma šiuo upeliuku neplaukti, o persinešti baidares krantu. Nusprendžiame daryti afiorą – plaukti. Upeliukas iš tikrųjų gražus. Plauki baidarės šonais braukdamas krantus ir grožiesi mažyčiais augaliukais skleidžiančiais savo lapelius ir mažus žiedelius. Visur žydi Carex. Daivutei pasigirsta, kad žydi karvės. Upeliukas tęsiasi kokį 100 metrų ir štai antrasis ežeras – Trikojis. Sprendžiant pagal pavadinimą kažkur turėtų būti dvikojis, vienakojis, po to bekojis. Adomas rimtu veidu išmąsto, kad turėtų būti ir ežeras bekiaušis.
Trikojis niekuo neypatingas, bent jau niekas smegeninėje neužsifiksavo. Ežero gale pasukam į kairiąją jo koją ir išlipame krante. Privati teritorija, bet šeimininkas labai malonus ir net liepia savo bernams nupjauti iš vandens kyšantį kažkokį stagarą, kad mums netrukdytų prisišvartuoti. Susisiekimo vandeniu su kitu Vepryno ežeru nėra, tad čia baidares reikės garantuotai persinešti. Vos tik ištraukiame baidares į krantą ir susiruošiame keliauti, pliūptelėjo lietus ir ne bet koks, o iš širdies.
Atstumas tarp ežerų apie 350 metrų. Vepryno pakrantėje randame augančias šilagėles. Sonata iš karto puola ant kelių prieš jas su savo fotoaparatu. Veprynas gi tuo metu ramiai telkšo tarp miškais apaugusių krantų. Sušlamštėm jau ištirpusius ledus. Sonata pametė kaušelį (fotoparato dangtelį).
Ilgis apie kilą. Anot žurnalo “Vepryno ežero galas tankiai priaugęs nendrių, meldų ir kitokios vandens augalijos, iki pertakos baidare brautis netikslinga, geriau išlipti ir persinešti baidares sausuma į Ilgio ežerą.” Bet žurnalas mums ne autoritetas. Afiora Nr. 2 – mes ne kokiame tai pėsčiųjų žygyje. Upeliukas siauras, bet labai gražus. Vingiuoja potamsiu mišku tarp storų medžių. Visur bebrų veiklos pėdsakai: mėtosi paskubomis apgraužtos šakelės ir ištisi medžių kamienai. Galų gale kelią vis dėlto pastoja storas medžio kamienas, bet iki Ilgio ežero likę tik kokie 20 metrų. Na tiek galima ir panešti.
Ilgio pakrantėje mus vėl užklumpa lietus. Sėdime po “tankia” pušies laja, šlamščiame maistelį ir juokais, o gal ir rimtai, siūlome vienas kitam grįžti, kol dar nevėlu. Vėjas, šaltis – pradedu po truputį stirti ir šalti. Žopa. Adomas pasiūlo plaukti toliau, visi pritaria, bet stovi vietoje. Nutaikę momentą, kai lietus kiek nusiramina (visi sutinka, kad vakare reikės žopą kaip reikiant nugirdyti), išplaukiame. Ežeras tikrai ilgas, apie 3,5 kilų. Žurnale aprašyta, kad kai stipriau pučia vėjas, ežero vanduo susidrumsčia, tampa nešvaraus pieno spalvos, nes jo dugne – molis. Kiek prisimenu, tokio reiškinio nepastebėjome – turbūt žurnalo redaktorius sugalvojo. Ežero šlaitai daugiausia smėlynai – kažkaip irgi neteko šituo teiginiu įsitikinti: miškai, miškai. Betgi štai ir ežero pabaiga, nu gi pažiūrėkim ką apie susisiekimą tarp Ilgio ir Dumblelio rašo mūsų žurnalas, taip sakant mūsų jaunųjų švilpikų enciklopedija. “Iš Ilgio į Dumblelį baidares patogiausia persinešti” – eilinis redaktoriaus išsigalvojimas, vis tiek jis šitą maršrutą aprašė tik žiūrėdamas į žemėlapį (būtent tokia nuomonė įsivyravo tarp mūsų per šį žygį).
Šita afiora jau Nr. 3. Pradžioje gražumėlis – plaukiame per pelkę, vingiuodami tarp nendrių, meldų. Upeliukas gilus, praplaukiamas praktiškai be kliūčių. Ant žolių kupstų kelia savo galvas keliolikos centimetrų paparčiukai, juoduoja Carex žiedeliai. Norisi paimti kamerą į rankas ir padėti ją ant baidarės nosies, kad užfiksuoti ir įamžinti šį grožį. Ramu, jokio vėjo. Bet, kaip sakoma, gero po truputį. Upeliukas pradėjo siaurėti, siaurėti, siaurėti, galų gale teko išlipti ir pertempti baidares per nedidelį tiltuką. Už jo dar blogiau. Į baidarę jau nebesėdau, o šuoliavau krantu. Ingrida yrėsi link jau netoliese matomo keliuko. Rasa šį etapą įveikė dar paprasčiau. Pliūptelėjo į dumblą iki juosmens ir tempė baidarę burliokiškai. Pagaliau pasiekėm keliuką. Nuo jo dar tiek pat dar siauresniu upeliuku iki Dumblelio.
Įsėdau į baidarę ir paplaukęs kokius penkis metrus pajutau, kad toliau nei iš vietos. Gerai, kad Rasa jau nebeturi ko prarasti ir pribėgusi padėjo nučiuožti nuo seklumos. Iš tolo nuo kranto mane drąsinančiai palaiko žmonelė. Ariu iš peties. Priplaukiu posūkį – būtų baidarė du kartus trumpesnė ir tai netilptų. Iššoku į krantą, pasuku baidarės galą į vieną pusę. Įlipu į baidarę, išlipu kitame krante ir smukdamas iki čiurnų molyje pasuku baidarės priekė į kitą pusę. Po to atgal – dar biški pasuku baidarės priekį ir posūkis įveiktas. Iš paskos man kamuojasi Sonata. Daivutė tikriausiai šiuo metu duoda sau įžadus su mumis į sausumos baidarių žygį neiti. Pagaliau priplaukiu tiltuką, nuo kurio Adomo liudijimu dar “truputis” iki ežero. Visas tiesiog garuoju, jaučiu kaip šiluma didžiuliais baltais kąsniais atsiskiria nuo manęs ir šildo aplinką. Na pagaliau, mes įplaukėme į Dumblelį. Jau beveik pusė septynių vakaro. Laikas susirasti vietą stovyklai. Dumblelis apie kilo ilgio, bet šiaip atrodo trumpesnis. Kažkas sakė, kad čia niekada nebūna bangų, nes niekada nebūna vėjo. Iš kur jie tai ištraukė? Žurnale apie tai nė žodžio. Apie septintą valandą prisišvartuojame pietvakariniame ežero krante, netoli jo pabaigos. Geriame alų, ruošiame malkas, Sonata ir Rasa moko Daivutę palapinių statymo teorijos, galų gale tenka įsikišti Adomui ir pastatyti ją praktiškai. Daivutė visur dairosi planetų parado ir primena, kad turi braškių kompoto. Rasa gi netoliese maudosi. Ingrida degina Daivutės kojines. O štai ir mūsų šašlykai jau gatavi. Iš už miško išlenda didžiulis mėnulis ir žiūri kaip mes juos šlamščiame užsigerdami degtine tiesiai iš butelio idant kažką dezinfekuoti. Dezinfekcija lenda gerai. O dar geriau Rasos siurprizas – širšių lizdas. Apie dvyliktą prasideda diskusija apie Brazausko asmeninį gyvenimą, bet pagrindinio diskusijos dalyvio – Redos – nėra, tai už pusvalandžio traukiame miegoti. Visą naktį įnirtingai judu aukštyn lyg koks kirminiukas į neįsivaizduojamo aukščio kalną – palapinė pastatyta įkalnėj. Ryte vėl kepame šašlyką, geriame Starką, naikiname širšių lizdo likučius. Apie dvyliktą, o gal ir vėliau galų gale pajudame į dar vieno šįkart Dumblinio ežero pusę.
“Upelis tikrai praplaukiamas” – Ingrida buvo nuėjusi iki žiočių ir viską išsiaiškino – “telpa trys baidarės vienu rozu”. Afiora Nr. 4. Paplaukę vieną metrą jau sėdime ant seklumos. Plaukti toliau neįmanoma. Aš, Rasa ir Sonata lyg burliokai tempiame baidares (iš kur bl.. tiek tų kriauklių dugne), Daivutė ir Ingrida seka mus krantu, o operatorius Kipsas/Adomas spragsi fotoaparatu, bet niekaip nespėja nutaikyti ryškumo, tai vis perbėginėja pirmyn. Upelė (kuri pasirodo turi ir oficialų pavadinimą – Lietaviškė) kuo toliau, tuo labiau dumblėja, gilėja, krantas tolsta. Daivutė ir Ingrida irgi sulenda į vandenį. Rasa tiek toli, kad Daivutė neturi jokių šansų ją pavyti, tad ramiai įsitaiso pas Urbanavičius baidarės viduryje ir visaip trukdo specialiai kliūdama už nendrių. Galų gale eilinis keliukas, už kurio kapanojamės toliau. Sunku, bet visi ramina save, kad patys didžiausi sunkumai jau už mūsų. Liko tik kokį pusę kilometro persinešti baidares sausuma, biški paplaukti neįtikėtino grožio upe prieš srovę, dar 10 kilų ežeriuku ir maršrutas baigtas. Tėvas turbūt žagsi nuo Daivutės mintyse besisukančių palinkėjimų. Galų gale pasirodo Dumblinis – iš principo nedidelis ežeriukas, kurio gale upeliuko ištakos. Iš pirmo žvilgsnio prie Lietuvos gaublio sėdinčio ir kelionių maršrutus galvojančio redaktoriaus geraširdiški patarimai persinešti baidares į Ragažių sausuma absoliutus nusisvaičiojimas – galima normaliai praplaukti visiškai padoriu ir giliu vandens koridoriumi vingiuojančiu per kažkokią pelkę tarp aukštų nendrių sienų. Galų gale net upelis išplatėja, bet mums tenka sukti į dešinę, nes priešingu atveju atsidursime Kapčiamiestyje. Įstringame plynoje pelkėje. Upeliuko siaurumas neišpasakytas. Kokių tik triukų nenaudojame – tai baidares tarp medžių pratempiame šonu, tai sutartinai šokinėjame stengdamiesi išjudinti baidarę iš mirties taško. Galų gale pasiekiame tokią vietą, kad toliau nei iš vietos. Medžiai suvirtę kas pusmetris. Adomas nušuoliuoja į priekį pasižvalgyti kur tas Ragažis. Kaip tyčia pradeda lyti su sniegu ir ledukais. Atrodo girdėm žopą degtine ir šašlyko davėm. Grįžo Adomas ir visi sutartinai išnešam baidares iš šios pelkės į normalų krantą. Toliau tik pėsčiom. Iki ežero liko kilometras, kurį, beje, įveikėme greičiau nei tikėjomės. Gal padėjo trauktinė ir alutis, kurių likučius ta proga sutvarkėme (niekas nenorėjo nešti papildomo svorio). Ragažis ramus nedidelis ežeriukas, kurį greitai įveikiame ir patenkame į aštuntąjį Pastovio ežerėlį. Greičiau apskritą tvenkinuką. Dar vienas persinešimas, šįkart tik kokie 150 metrų ir mes Baltosios Ančios pakrantėje. Vėl lyja, sėdime po medžiu ir stiprinamės maisto likučiais. Vis dėlto šioks toks apdovanojimas mums teko – prieš akis nusidriekė dvi vaivorykštės. O viena iš jų netgi dviguba.
Baltąja Ančia prieš srovę tenka irtis apie du kilometrus. Vis dairomės tų smėlėtų krantų, bet veltui. Turbūt redaktorius ne tą upę aprašė. Jezdo kaime įveikiame dar vieną tiltelį ir štai mes Baltosios Ančios ežere, kurio ilgis maždaug trečdalis viso maršruto, o jau beveik pusė septynių vakaro. Daivutė prisimena, kad namuose neturi duonos ir puoselėja viltį spėti į parduotuvę. Iriamės beveik automatiškai, gerai, kad bangų ir vėjo nėra. Mus palaiko tik vizija išvysti galutinį maršruto tašką. Galų gale apie aštuntą`mes jau Veisiejuose. Baidares supakuojame jau tamsoje, visi patylomis šlamščia šokoladą ir džiovintą sūrį, kurio dar spėjome nusipirkti vietinėje parduotuvytėje. Kažkas prisimena Daivutės duoną. Daivutė visiškai nukamuoto žmogaus balsu abejingai numoja “pochui ta duona”.
Taip pochui tie nepraplaukiami upeliukai, pelkynai – vis tiek smagu buvo. Bet antrą kartą tuo pačiu maršrutu tikrai neplauksiu.